Žinau, kokių klausimų sulauksiu daugiausia, šiai knygai išvydus dienos šviesą. Jų sulaukdavau vos prasitarusi apie idėją. Kodėl knyga? Ir kodėl apie Rimą Tuminą? Sentimentai jaunystės laikams? Gal...

Su Rimu mokėmės Maskvoje tuo pat metu: jis GITIS'e, o aš - VGIK'e. Buvome kupini jaunatviško, gal kiek iliuzinio entuziazmo, bet lietuviai svetimame krašte buvome be galo vieningi. Bendraudavome ne tik su tautiečiais iš savo mokymo institucijų, bet ir su kitais tuomet Maskvoje dėl įvairių priežasčių gyvenusiais lietuviais: pantomimos režisieriumi Giedriumi Mackevičiumi, įkūrusiu Maskvoje Plastinės dramos teatrą, Vytautu Kernagiu, neakivaizdžiai studijavusiu estrados režisūrą, Janina Miščiukaite ir jos vyru Rimantu Brazaičiu, kurie tuomet keletą metų dirbo Maskvos „Roskoncert“, būsimuoju advokatu - tuometiniu Maskvos M. Lomonosovo universiteto aspirantu, o dabar Lietuvos advokatūros tarybos pirmininku Virginijumi Papirčiu.

Kiek daug jau išėjusių... Liko tik prisiminimai. Reikia skubėti pabūti drauge, išsikalbėti, išsibendrauti, kol dar esame.

Kai Rimui pasakiau apie savo idėją rašyti knygą, į kurią būtų sudėtos jam artimų žmonių ir kolegų nuomonės apie jį, jo paties pasakojimai ir prisiminimai, mano nuostabai, jis sutiko nė nedvejodamas: „Argi aš galiu tau pasakyti „ne“?“ O aš gi tada dar nežinojau, kad ne tik man, bet ir apskritai niekam jis negali pasakyti to nelemto žodelio „ne“... „Jei aš būčiau moteris, turbūt visą laiką vaikščiočiau nėščia“, - klasika tapusi Rimo Tumino frazė.

Viliuosi, kad man nebuvo pasakyta „ne“ vien dėl tuminiško negebėjimo atsakyti žmogui. Jis žinojo, kad esu nemažai laiko praleidusi Maskvoje, tad rusų kultūra ir mentalitetas man gerai pažįstami. Išsyk suspindo akys, kai pradėjo fantazuoti, kokius J. Vachtangovo ar „Sovremeniko“ teatrų aktorius derėtų pakalbinti! Man irgi patiko mintis grįžti į studijų laikų miestą, nors puikiai supratau, kad tai jau nebe tas miestas, kurį palikau prieš trisdešimt penkerius metus. Ir mes jau nebe tie...

Labai magėjo pamatyti Rimą Tuminą J. Vachtangovo teatro meno vadovo kėdėje. Tačiau nuvykus į Maskvą, iš pradžių laukė kiek proziškesni dalykai: reikėjo padėti Rimui išsirinkti naują būstą. Kartais moteriška logika (ar intuicija?) yra daug tikslesnė...

Dabar J. Vachtangovo teatro meno vadovas gyvena penkios minutės kelio nuo darbo vietos ir, kaip pats juokauja, į teatrą gali nubėgti su šlepetėmis. O ir pats butas puikus - įrengtas prabanga dvelkiančiu stiliumi, patogiai ir gražiai.

Darbo kabinetas teatre taip pat ne ką prastesnis, atitinkantis J. Vachtangovo teatro stilių ir dvasią, bet jau su šiuolaikiniais atributais: plazminiu televizoriumi, kurio ekrane nuolat galima stebėti scenoje vykstantį veiksmą, moderniu kavos virimo aparatu (kaipgi be jo?!). Taip detaliai aprašau teatro meno vadovo kabinetą todėl, kad tai ir yra pagrindiniai Rimo Tumino namai. Jis čia praleidžia daug daugiau laiko negu Maskvos bute. Rytais repeticijos. Po jų, vos įžengus į kabinetą, užplūsta teatro darbuotojai, nešini šūsnis popierių, kuriuos meno vadovas turi perskaityti ir pasirašyti. O kur dar srautai interesantų iš pačių įvairiausių institucijų su visokiais klausimais ir pasiūlymais! Gerai, jei pasiseka pabėgti į teatro valgyklą... O vakare - spektaklis. Reikia priimti garbius svečius, spėti duoti paskutinius nurodymus aktoriams. Po spektaklių ten nėra įprasta, kaip pas mus, tuojau pat išsilakstyti. Spektaklio aptarimai, bendravimas - tiek, kiek kas pajėgia... Ir taip kasdien.

Ši knyga nepretenduoja į teatrologinę spektaklių analizę. Norėjosi parašyti apie jaunystės laikų draugo gyvenimą ir kūrybą, mintimis atsigręžiant į pradžių pradžią - kūrybingo jaunuolio tapsmą didžiu kūrėju - ir vėl sugrįžtant į dabartį, kurioje toli gražu ne kiekvienas menininkas randa savo vietą. Rimas Tuminas ją rado ir savo unikalų talentą sėkmingai realizuoja ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio teatro scenose.

Žinojau, kad Rimas Tuminas yra mylimas reiklios ir išprususios Maskvos teatrinės visuomenės, bet kad taip dievinamas tenykščių teatro korifėjų - net ir mane stebino... Aktoriai, visi kaip susitarę, kalbėjo apie savitą režisieriaus braižą, tą jo „paukščių kalbą“, kurią neišsyk ir gal ne kiekvienas geba perprasti. Bet pajutę, kaip įdomu, nors ir nelengva, dirbti su Tuminu, su kitais režisieriais dirbti nebegali.

Lietuviai buvo kiek kritiškesni. Gal jiems jau nebereikia baimintis, ar juos išugdęs, ant kojų pastatęs ir dabar svetur teatro grandu tapęs jų mokytojas dar kada juos pakvies į savo vaidinimą... Jis juk dabar Mažajame teatre retas svečias. Kur Rimo Tumino namai?...

Knygoje rasite pokalbius su Rimo Tumino kolegomis, aktoriais, draugais Lietuvoje ir Maskvoje, taip pat paties režisieriaus minčių apie teatro paskirtį, gyvenimo vertybes, personažo ir apskritai žmogaus kelionę mus supančiomis sferomis - aštuoniais gyvenimo ratais. Tai kelias į grožį, į harmoniją, į amžinybę, kur aštuntame rate jau girdėti kosmoso garsai, angelų choro giesmės. Režisierius sako kartais girdintis tuos kosmoso garsus, nors gal tai apskritai nėra pasiekiama... Jis pats esą dar nepriėjęs penkto ar šešto rato. Dar yra kur eiti.

Kai ėmiausi rašyti knygą, maniau pažįstanti Rimą Tuminą. Klydau. Mes patys gerai savęs nepažįstame ir kiekvienas bandome įminti savo paties mįslę visą gyvenimą.