Sumanymas rašyti pokalbių knygą su mūsų pačiais žymiausiais teatro aktoriais gimė labai natūraliai. Knygos „Rimo Tumino sodas“ sėkmė - pavykę, man pačiai įdomūs pokalbiai su herojumi, jo bendražygiais ir artimais žmonėmis - paskatino ir toliau eiti šiuo patikrintu keliu.

Antras motyvas - Lietuvos teatro režisierių vardai jau seniai tapo kokybės ženklu visame pasaulyje, tačiau mūsų teatro aktoriai, ypač vyresniosios kartos - tikrosios legendos ir jo pasididžiavimas - kiek primiršti... Kodėl mūsų teatro grandai palyginus anksti nueina ne tik nuo scenos, bet ir apskritai dingsta iš kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo akiračio? Jaučiasi nebereikalingi, lyg jau nurašyti, todėl patys užsidaro tarp keturių savo namų sienų? O galbūt, sulaukę tam tikro amžiaus, yra tiesiog nurašomi? Žinant mūsų valstybės vyriausybinių institucijų požiūrį į meną ir menininkus...

Norėjosi bent kiek pakylėti mūsų didžiųjų vyresniosios kartos teatro aktorių dvasią, pasakyti jiems, kokie jie brangūs ir iki šiol laukiami scenose bei kino ekranuose. Pagaliau įamžinti jų prisiminimus, kurie jaunajai aktorių kartai taps kelrode žvaigžde.

Ir tik aktorius, jokios kitos profesijos atstovas, kuo daugiau turi darbo, tuo yra laimingesnis. Džiugu, kad ir pas mus tokių laimingųjų dar yra, ir kad mano jaunystės draugus bėgantys metai kartu su žavia žilstelėjusia sruoga apdovanojo ir gyvenimiška patirtimi bei išmintimi. Nebuvo sunku susitarti dėl susitikimų. Juk skambindavau savo kolegoms, kuriuos seniai pažįstu, tad pokalbių knyga buvo puikus pretekstas po daugel metų vėl pasimatyti, pasišnekučiuoti, kitaip kažin, ar būtume vieni kitiems kada paskambinę...

Man artimas pokalbių žanras. Patinka be įtampos ir skubos su žmogumi nuoširdžiai pasišnekučiuoti, susėdus kokioje jaukioje kavinėje ar jam įprastoje namų aplinkoje. Savo pašnekovą be galo gerbiu - neprovokuoju ir neieškau pikantiškų jo gyvenimo detalių. Juk yra tiek daug įdomių temų pokalbiams! Ir pati sužinojau tai, ko nežinojusi. Pasirodo, kad ir kaip aktoriai mylėtų teatrą, tačiau daugumai jų gyvenimas yra svarbiau už teatrą. Kas dieną gyvenimo scenoje jie išvysta autoriaus plunksnos vertų dramų, tragedijų ir komedijų, kurios dažnai yra įdomesnės už vaidinimus teatro scenoje.

Jaučiuosi atlikusi kilnią misiją. Vyresnės kartos aktoriams tie mūsų pašnekesiai kartais būdavo, kaip terapija - proga išsakyti susikaupusias nuoskaudas dėl menininkų padėties ar tiesiog nuoširdžiai pasikalbėti. Esu dėkinga kolegoms aktoriams už pasitikėjimą, leidusiems atverti ne tik savo namų duris, bet ir širdis, o kartais ir slapčiausias jų kerteles...

Džiaugiuosi, kad pavyko aplankyti, nors jau sergantį, bet dar pakankamai žvalų Donatą Banionį. Dabar tai jau istorija... O tą žadėtąjį pavasarį susitikti su Antanu Šurna taip ir nespėjau... Ir kiek dar liko tų, kuriuos norėta ir nespėta pakalbinti!... Nepykite, brangieji. Juk žinote, kaip jus myliu.

Mūsų pokalbius fiksavo profesionalūs fotografai Adas Vasiliauskas, Reda Mickevičiūtė, Liudas Masys. Knygos Gyvenimas kaip teatras viršelį papuošė klaipėdietės fotomenininkės Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės jautriai perteiktas charizmatiško ir be galo fotogeniško aktoriaus Vytauto Paukštės portretas. Tokia Lietuvos didžių teatro aktorių atsivėrimų knyga, gausiai iliustruota niekur nematytomis originaliomis nuotraukomis, turi neįkainojamą vertę. Tikiu, kad ji atras savo skaitytoją net ir šiais pragmatiškais laikais. Šiuolaikinis pasaulis dar neišrado nieko kito, kas galėtų pakeisti nuoširdumą...